Radiniai sename bute

Kai reikia gero man and van east London, tai aišku, kad kažkam atėjo metas kraustytis. Nesmagu kraustytis iš centro, bet besikeičiančios gyvenimo aplinkybės nuolat priverčia rinktis tarp vieno dalyko ir kito. Aš rinkausi tarp šitų, todėl dabar mąstau apie tai, kaip east London man and van greitai ir šauniai pervežė mano daiktus į naujus apartamentus. Pasirinkau tikrai gerą naują gyvenamą aplinką, tačiau joje jau buvo labai daug buvusių gyventojų pėdsakų. Leiskite jums papasakoti apie radinius, kuriuos radau naujame bute.

Nuotraukos ir šventi paveikslėliai

Seno buto specifikaTaip tikriausiai niekada neatsitiktų, jeigu kraustytis būtų tekę pačiame Londone pas buvusių britų namus. Tačiau aš atsikrausčiau į vietą, kurioje anksčiau daug metų gyveno senų lietuvių šeima. Senolė ten sulaukė ir savo paskutiniųjų ir butas liko tuščias. Atrodo, neįtikėtina, kad vos per 20 metų žmonės sugeba savo namuose sukaupti visko tiek daug. Tačiau taip tikrai yra, ir dabar galiu pasakyti, kad su tuo butu man teko pasisveikinti taip, lyg būčiau krausčiusias kur nors Lietuvoje į seną kokios nors bobutės butą. Kodėl taip sakau? Todėl, kad ten radau tikrai nemažai turtų, kurių nė nesapnavau, jog galiu rasti. Štai šiek tiek apie tai.

Visų pirma – ten buvo labai daug nuotraukų ir šventųjų paveikslėlių. Pats keisčiausias dalykas man buvo iškarpytos mažos Jėzaus galvos, ir sukištos į tuos paveikslus, kur taip pat yra ir visos giminės nuotraukos. Kaip suprantu, čia gyveno religinga moteris, o kadangi buvo labai sena, tai viską darė savaip.

Senos knygos

Tai tas radinys, kurį visada malonu rasti, ypač, jeigu savininkai būna pasakę, kad viską palieka, ir galime patys sunaikinti. Nuostabu, kad net ir Londone pavyko aptikti krūvas tų pačių knygų, kurias sovietmečiu pirko ir mano tėvai, ir kurias neseniai taip pat sukėlė kažkur ant trečio aukšto, o gal išdalino bibliotekoms. Tai ir Dostojevskis, irTurgenevas, ir daug kitų. Taip pat ir šiek tiek britų klasikos, kuri man paglostė širdį.

Senos uogienės

Pats linksmiausias dalykas buvo rūsyje, kur stovėjo nuo 1999 m. prikonservuotų stiklainių. Keistas jausmas juos aptikti, ypač tuos, kurie buvo užmarinuoti taip seniai. Net nekilo minties, kad reikėtų iš čia kažką valgyti. Bet labai neįprasta, kad net emigracijoje gyvenantys lietuviai sugebėjo prisigaminti naminių uogienių ir jas padėti čia.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>

Current day month ye@r *