Išskirtinė istorija

Gerb. akcijos organizatoriai,
rašo Jums moteris, pamiršusi savo buvusį gyvenimą, tiksliau beveik prieš dešimtmetį tarsi gimusi iš naujo, atsitiesusi, auginanti vaikus ir jau nebedrebanti, išgirdusi grįžtančio sutuoktinio žingsnius. Mano vaikai laiku eina miegoti, miega ramiai, nebeužduoda klausimo: „Mamyte, ar tėtis šiandien vėl girtas pareis?“

Už tai, kad mano vaikai turi ramybę, kad aš nebijau šypsotis, kad džiaugiuosi tegul ir nelengvu dabar gyvenimu, manau, esu dėkinga vienam Panevėžio miesto policijos pareigūnui – Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių kuopos mobiliojo būrio vyriausiajam patruliui Raimondui Grybei. Pareigūnas turbūt manęs net neprisimena. Manau, ne vieną dešimtį kartų jam teko vykti į vadinamuosius buitinius konfliktus, raminti triukšmadarius vyrus, gal ir moteris. Pareigūnas  ir dabar tebedirba patruliu.

Pirmasis susitikimas įvyko 2000-aisias. Kentėjau girto vyro užgauliojimus, įžeidinėjimus, patyčias tol, kol jis nepakėlė prieš mane ir vaikus rankos. Tada pirmą kartą kreipiausi į policiją. Atvyko du jauni pareigūnai. Didelės pagalbos iš jų nesitikėjau, maniau, jauni vyrai, šeimų neturi, bus linkę tik nuraminti triukšmadarį vyrą, „padėti pliusiuką“  ir išvykti. Tačiau taip neatsitiko. Jaunas vyras neliko abejingas nei man, nei vaikams. Kol jo kolega virtuvėje ramino įsismarkavusį mano vyrą, Raimondas Grybė pažadėjo vaikams, kad neleis tėveliui jų skriausti ir mušti mamos. Vaikai nurimo, nes jaunas pareigūnas kalbėjo ramiai, žiūrėjo geromis akimis. Jutau pareigūno nuoširdžią užuojautą ir rūpestį. Nepajutau, kaip visiškai nepažįstamam žmogui išliejau visą susikaupusį skausmą ir nerimą dėl ateities. Nustebino pareigūno dėmesys ir realus požiūris į gyvenimą. „Jei kartą pakėlė ranką prieš Jus ir net vaikus, tai kartosis, ponia. Ne visada mes spėsime laiku atvykti, apsaugoti, nuraminti triukšmadarį. Jūs turite pati nuspręsti, kaip gyvensite toliau,“ – kalbėjo pareigūnas. Pareigūnui išvykus, apie jo pasakytus žodžius rimtai negalvojau. Dėl vyro smurto policijos pareigūnus kviečiau ne kartą. Atvažiuodavo ir R. Grybė su savo kolega. Aš visada matydavau jo klausiančias akis.

Man padėjo artimieji, kai nutariau išsiskirti. Dabar viskas gerai. Kai su vaikais miesto šventiniuose renginiuose pamatome patrulį R. Grybę, jie sako: „Mamyte, čia mūsų gerasis policininkas“.  Dabar paauglys sūnus nori būti policininku, o aš taip ir nedrįstu prieiti prie pareigūno ir pasakyti: „Ačiū Jums, kad paskatinote mane apsispręsti.“

Pareigūną mačiau dirbantį ne tik per šventes renginiuose, stebėjau jį ir futbolo rungtynėse, ir gatvėje. Apibūdinti jį galėčiau kaip ryžtingą, reiklų, teisingą, atidų ir išklausantį pareigūną. Linkiu jam ir jo artimiesiems geriausios kloties ir tikiu, kad vyresnysis patrulis Raimondas Grybė ir šiandien pasiruošęs pirmiausiai padėti, o tik paskui smerkti ir bausti.

Ačiū už tokią akciją ir galimybę padėkoti tiems, kuriems nedrįsome laiku padėkoti. Geros kloties Lietuvos policijai.

Pagarbiai
Panevėžietė pedagogė Nijolė.